Išgyvenimas miške: ką būtina žinoti patekus į ekstremalią situaciją?

Išgyvenimas miške daugeliui pirmiausia asocijuojasi su ugnies įkūrimu be degtukų, pastogės statymu iš šakų ar maisto paieškomis laukinėje gamtoje. Tačiau tikroje ekstremalioje situacijoje svarbiausia ne įspūdingi triukai, o gebėjimas išlikti ramiam, įvertinti aplinką ir teisinga tvarka spręsti svarbiausias problemas.

Žmogus gali pasiklysti net ir gerai pažįstamame miške. Užtenka nukrypti nuo tako, per ilgai sekti grybų ar uogų vietas, neįvertinti artėjančios tamsos, pasikeitusio oro arba išsikrovusio telefono. Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai žmogus susižeidžia, sušlampa, pradeda šalti arba supranta, kad iki sutemų civilizacijos pasiekti nepavyks.

Todėl išgyvenimas miške prasideda ne nuo peilio, kirvio ar laužo. Jis prasideda nuo pasiruošimo, situacijos vertinimo ir sprendimų priėmimo. Tinkamos žinios padeda išvengti panikos, taupyti energiją ir sumažinti tikimybę, kad nedidelė problema virs pavojinga nelaime.

Šiame vadove aptarsime, kaip pasiruošti išvykai į mišką, ką daryti pasiklydus, kaip pasirinkti saugią vietą, įsirengti laikiną pastogę, pasirūpinti šiluma ir vandeniu, suteikti pirmąją pagalbą bei padidinti tikimybę būti surastam.

Kas iš tikrųjų yra išgyvenimas miške?

Išgyvenimas miške – tai gebėjimas ribotą laiką išsaugoti gyvybę, sveikatą ir gebėjimą veikti, kai žmogus netikėtai netenka įprastos infrastruktūros, ryšio, transporto ar prieigos prie saugaus vandens, šilumos ir medicininės pagalbos.

Tai nėra vien gyvenimas laukinėje gamtoje. Dažniausiai išgyvenimo situacija prasideda daug paprasčiau:

pasiklydus nuo pagrindinio maršruto;
sutemus nespėjus grįžti;
susižeidus koją ar ranką;
sugedus transporto priemonei atokioje vietoje;
netikėtai pasikeitus oro sąlygoms;
išsikrovus telefonui ar dingus ryšiui;
sušlapus ir pradėjus šalti;
grupei išsiskyrus žygio metu;
nepavykus pasiekti suplanuotos nakvynės vietos.

Tokioje situacijoje žmogui nebūtina mokėti pasigaminti akmeninį kirvį ar medžioti laukinius gyvūnus. Daug svarbiau mokėti sustoti, įvertinti savo būklę, apsisaugoti nuo šalčio ir drėgmės, pranešti apie savo vietą bei nepriimti impulsyvių sprendimų.

Geras išgyvenimo įgūdis yra ne tas, kuris atrodo įspūdingiausiai, o tas, kuris padeda išvengti papildomos rizikos.

Pagrindinis principas pasiklydus – STOP

Supratus, kad nebežinote, kur esate, natūrali reakcija gali būti kuo greičiau pradėti ieškoti kelio. Tačiau chaotiškas judėjimas dažnai tik pablogina padėtį. Žmogus eikvoja energiją, tolsta nuo paskutinės žinomos vietos ir apsunkina paieškos darbus.

Tokioje situacijoje verta prisiminti STOP principą.

S – sustokite

Kai tik kyla pagrįstas įtarimas, kad pasiklydote, nustokite judėti. Nebandykite dar „truputį paeiti“, tikėdamiesi netikėtai rasti kelią.

Atsisėskite saugioje vietoje, kelis kartus ramiai įkvėpkite ir leiskite organizmui nusiraminti. Panikos metu žmogus prasčiau vertina atstumus, kryptis, laiką ir riziką.

T – pagalvokite

Prisiminkite:

kada paskutinį kartą tiksliai žinojote savo vietą;
kokia kryptimi judėjote;
kokius kelius, upelius, elektros linijas ar kitus orientyrus matėte;
kiek laiko ėjote nuo paskutinės žinomos vietos;
ar girdėjote automobilius, techniką, traukinius, šunis ar žmones;
kiek liko iki sutemų;
kokią įrangą turite.

Kartais kelių minučių ramus situacijos atkūrimas leidžia suprasti, kur buvo padaryta klaida.

O – stebėkite

Įvertinkite aplinką ir savo fizinę būklę.

Patikrinkite, ar nėra traumų, kraujavimo, stipraus šalčio, perkaitimo ar dehidratacijos požymių. Apžiūrėkite vietovę, tačiau nenutolkite nuo pasirinkto taško. Ieškokite takų, kvartalinių linijų, kelių, pastatų, elektros linijų ar kitų žmogaus veiklos ženklų.

Patikrinkite telefoną, žemėlapį, kompasą, GPS įrenginį ir turimas atsargas.

P – suplanuokite

Tik surinkę informaciją priimkite sprendimą: likti vietoje ar judėti.

Jeigu kas nors žinojo jūsų maršrutą, jūsų jau gali būti ieškoma. Tokiu atveju dažnai saugiau pasilikti netoli paskutinės žinomos vietos, įsirengti matomą stovyklą ir siųsti signalus.

Judėti verta tik tada, kai turite aiškų ir pagrįstą tikslą, pavyzdžiui, tiksliai žinote netoliese esančio kelio kryptį arba esama vieta kelia tiesioginį pavojų.

Kaip pasiruošti dar prieš einant į mišką?

Geriausia išgyvenimo strategija – neleisti, kad paprastas žygis taptų išgyvenimo situacija. Net trumpam pasivaikščiojimui verta skirti kelias minutes pasiruošimui.

Praneškite apie savo maršrutą

Bent vienam žmogui pasakykite:

kur einate;
kur planuojate palikti automobilį;
kokiu maršrutu judėsite;
kada ketinate grįžti;
kada reikėtų sunerimti ir pradėti jūsų ieškoti.

Neužtenka pasakyti „važiuoju į mišką“. Kuo tikslesnė informacija, tuo mažesnę teritoriją prireikus turės tikrinti paieškos tarnybos.

Patikrinkite orų prognozę

Temperatūra, krituliai ir vėjas miške gali būti jaučiami kitaip nei mieste. Vasarą šilta diena gali baigtis vėsia ir lietinga naktimi, o rudenį sausi drabužiai per keliolika minučių gali permirkti.

Planuodami išvyką įvertinkite ne tik dienos, bet ir nakties temperatūrą, kritulių tikimybę, vėjo stiprumą bei galimus staigius orų pokyčius.

Atsisiųskite žemėlapį naudojimui be interneto

Vien mobiliojo ryšio žemėlapiu pasikliauti nereikėtų. Miškuose ryšys gali būti silpnas arba visiškai dingti.

Prieš išvykdami:

atsisiųskite vietovės žemėlapį į telefoną;
pažymėkite automobilio ar starto vietą;
išsaugokite planuojamą maršrutą;
pasižymėkite artimiausius kelius, gyvenvietes ir vandens telkinius;
pasiimkite išorinę bateriją ir tinkamą laidą.

Popierinis žemėlapis ir kompasas yra patikima atsarginė priemonė, tačiau juos turėti neužtenka – reikia mokėti jais naudotis. Praktinius gebėjimus galima lavinti orientavimosi mokymuose, kuriuose mokomasi dirbti su žemėlapiu, kompasu, reljefu ir realiomis vietovės sąlygomis.

Apsirenkite pagal blogesnį scenarijų

Net jei planuojate trumpą pasivaikščiojimą, turėkite papildomą šiltesnį sluoksnį ir apsaugą nuo lietaus.

Miške svarbu ne tik tai, ar drabužiai šilti. Jie turi padėti išlikti sausiems. Sušlapę drabužiai greitai praranda dalį šiluminių savybių, o vėjas dar labiau spartina kūno atšalimą.

Rekomenduojama rinktis sluoksniavimo principą:

Apatinis sluoksnis pašalina drėgmę nuo kūno.
Vidurinis sluoksnis sulaiko šilumą.
Išorinis sluoksnis saugo nuo vėjo ir kritulių.

Ką turėti kuprinėje einant į mišką?

Kuprinės turinys priklauso nuo sezono, vietovės, maršruto ir išvykos trukmės. Vis dėlto net trumpai išvykai naudinga turėti minimalų saugumo rinkinį.

Navigacijos priemonės

Turėkite popierinį žemėlapį, kompasą arba GPS įrenginį. Telefonas gali būti pagrindinė navigacijos priemonė, tačiau jis neturėtų būti vienintelė.

Telefonui pravers:

iš anksto atsisiųstas žemėlapis;
energijos taupymo režimas;
pilnai įkrauta išorinė baterija;
nuo drėgmės apsaugantis dėklas;
trumpas, patikimas įkrovimo laidas.

Šviesos šaltinis

Galvos žibintas praktiškesnis už telefono žibintuvėlį, nes palieka laisvas rankas ir dažniausiai veikia ilgiau. Turėkite atsarginius elementus arba įkrautą papildomą bateriją.

Net jei planuojate grįžti dar šviesiu paros metu, netikėta trauma ar nuklydimas gali uždelsti kelionę keliomis valandomis.

Ugnies įkūrimo priemonės

Patartina turėti bent du skirtingus ugnies įkūrimo būdus:

žiebtuvėlį;
vandeniui atspariai supakuotus degtukus;
skeltuvą;
sausą prakurą.

Viena priemonė gali sušlapti, sulūžti arba nebeveikti šaltyje. Atsarginis būdas žymiai padidina tikimybę įkurti ugnį.

Apsauga nuo lietaus ir avarinė pastogė

Lengvas tentas, tvirtesnis lietpaltis, pončas arba avarinė antklodė kuprinėje užima nedaug vietos, tačiau gali tapti svarbia apsauga nuo lietaus ir vėjo.

Paprasta polietileno plėvelė ar tvirtas šiukšlių maišas taip pat gali būti panaudotas daiktams apsaugoti, kaip papildomas izoliacinis sluoksnis ar avarinė apsauga nuo kritulių.

Vanduo ir jo paruošimo priemonės

Visada pasiimkite daugiau vandens, nei planuojate išgerti įprastomis sąlygomis. Papildomai galima turėti:

nešiojamą vandens filtrą;
vandens dezinfekavimo priemones;
metalinį indą vandeniui užvirinti;
sulankstomą vandens talpą.

Svarbu suprasti, kad skaidrus miško upelio vanduo nebūtinai yra saugus gerti.

Pirmosios pagalbos rinkinys

Minimalų rinkinį turėtų sudaryti:

vienkartinės pirštinės;
sterilios servetėlės;
įvairaus dydžio tvarsčiai;
pleistrai;
elastinis bintas;
spaudžiamasis tvarstis;
priemonės smulkioms žaizdoms valyti;
asmeniniai vaistai;
medicininės žirklės;
priemonės nuo vabzdžių įkandimų, jei jų reikia.

Vien turėti rinkinį neužtenka. Reikia žinoti, kada ir kaip naudoti jame esančias priemones. Praktinių įgūdžių galima įgyti medicinos ir pirmosios pagalbos mokymuose.

Pirmosios pagalbos, ekipuotės ir kitų priemonių galima ieškoti „Edge of Survive“ išgyvenimo įrangos parduotuvėje.

Papildomas maistas

Turėkite energingo, ilgai negendančio ir paruošimo nereikalaujančio maisto:

riešutų;
energetinių batonėlių;
džiovintų vaisių;
šokolado;
sausainių;
konservų, jeigu išvyka ilgesnė.

Maistas nėra pirmasis trumpalaikės išgyvenimo situacijos prioritetas, tačiau jis padeda palaikyti energiją, kūno šilumą ir emocinę būklę.

Įrankiai ir smulkios priemonės

Naudingi daiktai:

peilis arba daugiafunkcis įrankis;
tvirta virvė;
lipni juosta;
švilpukas;
avarinė antklodė;
atsarginės kojinės;
darbo pirštinės;
ryškios spalvos audinys;
užrašų knygelė ir pieštukas;
asmens dokumento kopija ar kontaktinė informacija.

Tinkamus krepšius ir dalį reikalingų priemonių galima rasti ekipuotės kategorijoje.

Ką daryti pasiklydus miške?

Pirmiausia iškvieskite pagalbą, jei turite ryšį. Skambindami numeriu 112 kuo tiksliau apibūdinkite:

kada ir iš kur pradėjote eiti;
kiek laiko judėjote;
kokius objektus matėte;
ar esate sužeistas;
kiek žmonių yra grupėje;
kokią aprangą dėvite;
kiek turite vandens ir įrangos;
kokia jūsų telefono baterijos būklė.

Jeigu galite nustatyti koordinates, perduokite jas pagalbos tarnyboms. Po skambučio taupykite telefono bateriją ir vykdykite operatoriaus nurodymus.

Nesiųskite daugybės nereikalingų žinučių ir nuolat neįjunginėkite žemėlapių, jeigu baterija senka. Sumažinkite ekrano ryškumą, išjunkite nereikalingas programas ir laikykite telefoną šiltai, ypač žiemą.

Ar likti vietoje, ar bandyti eiti?

Universalaus atsakymo nėra. Sprendimą lemia:

ar kas nors žino jūsų maršrutą;
ar pagalbos tarnybos jau informuotos;
kiek liko šviesaus laiko;
kokia jūsų fizinė būklė;
ar turite aiškią judėjimo kryptį;
ar dabartinė vieta saugi;
ar galite įsirengti pastogę;
ar girdite netoliese esančią civilizaciją.

Jeigu neturite patikimos krypties, dažnai saugiau likti vietoje. Judėdami atsitiktine kryptimi galite dar labiau nutolti nuo paieškos zonos.

Jeigu nusprendžiate judėti, palikite aiškius ženklus: rodykles iš šakų ar akmenų, užrašą su laiku ir pasirinkta kryptimi. Tačiau nepažeiskite gamtos ir nekurkite klaidinančių ženklų vietose, kur jais gali sekti kiti žmonės.

Kaip pasirinkti vietą laikinai stovyklai?

Tinkama stovyklos vieta gali būti svarbesnė už pačią pastogės konstrukciją.

Venkite:

sausų ar nulūžusių medžių;
kabančių šakų;
stačių šlaitų apačios;
galimų nuošliaužų vietų;
upelių vagų ir žemumų, kur gali kauptis vanduo;
pelkėtos žemės;
gyvūnų takų;
skruzdėlynų ir vabzdžių lizdų;
atvirų, stipraus vėjo veikiamų vietų.

Ieškokite kiek aukštesnės, sausos ir nuo vėjo apsaugotos vietos. Netoli esantis vandens šaltinis yra privalumas, tačiau stovyklos nereikėtų įrengti tiesiai ant kranto ar galimo potvynio zonoje.

Prieš sutemstant pirmiausia pasirūpinkite pastoge ir kuru ugniai. Tamsoje rinkti malkas, ieškoti tinkamos vietos ar statyti konstrukciją tampa daug sunkiau ir pavojingiau.

Laikina pastogė miške

Pastogės tikslas nėra atrodyti įspūdingai. Ji turi:

apsaugoti nuo kritulių;
sumažinti vėjo poveikį;
atskirti kūną nuo šaltos ir drėgnos žemės;
išlaikyti dalį kūno šilumos;
būti pakankamai stabili.

Jeigu turite tentą ar pončą, paprasčiausia jį ištempti tarp medžių ir suformuoti nuožulnų stogą. Kraštus reikia pritvirtinti taip, kad lietaus vanduo nutekėtų nuo miegojimo vietos, o vėjas nepatektų tiesiai į vidų.

Jeigu specialių priemonių neturite, galima panaudoti natūralią užuovėją, tankias eglių šakas ar nuvirtusį medį. Tačiau prieš įsirengdami pastogę patikrinkite, ar konstrukcija stabili.

Izoliacija nuo žemės

Šalta ir drėgna žemė gali atimti daug kūno šilumos. Todėl guolis turi būti kuo storesnis.

Izoliacijai gali tikti:

sausos eglių šakos;
sausi lapai;
žolė;
samanos;
sausi paparčiai;
atsarginiai drabužiai;
kuprinė;
virvės ar kita turima įranga.

Natūralias medžiagas naudokite atsakingai ir tik tiek, kiek būtina realioje ekstremalioje situacijoje. Planuojamai nakvynei gamtoje geriau pasiimti kilimėlį ir miegmaišį.

Ugnies įkūrimas miške

Ugnis gali suteikti šilumos, padėti išdžiovinti drabužius, užvirinti vandenį, paruošti maistą, palaikyti emocinę būklę ir veikti kaip signalas gelbėtojams.

Tačiau netinkamai įkurtas laužas gali sukelti miško gaisrą, nudegimus ar apsinuodijimą dūmais. Laužą kurkite tik ten, kur tai leidžiama ir kur galite visiškai kontroliuoti ugnį.

Pasiruoškite prieš uždegdami ugnį

Pirmiausia surinkite pakankamai medžiagų:

Prakuras – labai sausa ir lengvai užsideganti medžiaga.
Smulkios šakelės – nuo degtuko storio iki pieštuko storio.
Vidutinės šakos.
Storesnės malkos ilgesniam degimui.

Dažna klaida – uždegti nedidelį kiekį prakuro ir tik tada pradėti ieškoti malkų. Ugnis užgęsta greičiau, nei žmogus spėja surinkti tinkamą kurą.

Drėgnu oru sausų šakelių galima ieškoti po tankiomis eglėmis, nulūžusių medžių viduje ar po viršutiniu sudrėkusios medienos sluoksniu.

Laužavietės saugumas

Nuvalykite aplink laužą degias medžiagas. Nekurkite ugnies po žemai kabančiomis šakomis, šalia sausos žolės, durpingoje žemėje ar stipriai pučiant vėjui.

Visada turėkite vandens, smėlio ar žemių ugniai užgesinti. Prieš palikdami vietą įsitikinkite, kad neliko karštų žarijų.

Niekada nekurkite ugnies uždaroje, nevėdinamoje pastogėje. Dūmai ir anglies monoksidas gali sukelti apsinuodijimą net žmogui miegant.

Vandens paieška ir paruošimas

Vanduo yra vienas svarbiausių prioritetų, tačiau netinkamai pasirinktas vandens šaltinis gali sukelti papildomų sveikatos problemų.

Miške vandens galima ieškoti:

tekančiuose upeliuose;
šaltiniuose;
ežeruose;
surenkant lietaus vandenį;
žemesnėse reljefo vietose;
stebint augaliją ir gyvūnų judėjimą.

Tekantis vanduo paprastai yra geresnis pasirinkimas nei stovintis, tačiau vien išvaizda negalima nustatyti, ar jis saugus. Skaidriame vandenyje gali būti žmogaus akiai nematomų mikroorganizmų.

Vandens virinimas

Patikimiausias paprastai prieinamas būdas sunaikinti ligas sukeliančius mikroorganizmus – vandenį užvirinti. Drumstą vandenį pirmiausia leiskite nusistovėti arba perfiltruokite per švarų audinį, o tada virinkite.

Vandeniui pradėjus intensyviai virti, palaikykite virimą bent vieną minutę. Po to leiskite vandeniui atvėsti švariame uždengtame inde.

Filtravimas ir dezinfekavimas

Nešiojamas filtras gali pašalinti dalį mikroorganizmų ir nuosėdų, tačiau skirtingi filtrai pasižymi nevienodomis savybėmis. Todėl būtina laikytis konkretaus gamintojo instrukcijų.

Kai kuriais atvejais rekomenduojama vandenį pirmiausia filtruoti, o vėliau papildomai dezinfekuoti. Vien perleidimas per audinį, smėlį ar savadarbį filtrą vandens nepadaro saugaus – taip pašalinamos tik dalis matomų dalelių.

Venkite vandens, kuris:

turi neįprastą kvapą;
yra padengtas plėvele;
yra šalia nugaišusių gyvūnų;
gali būti užterštas žemės ūkio ar pramoninėmis medžiagomis;
yra iš balų ar stipriai stovinčio vandens telkinių.

Maisto paieška – ne pirmasis prioritetas

Filmuose išgyvenimas miške dažnai siejamas su medžiokle, žvejyba ir laukinių augalų rinkimu. Realybėje trumpalaikėje situacijoje maisto paieška paprastai nėra svarbesnė už pastogę, šilumą, vandenį, pirmąją pagalbą ir signalizavimą.

Maisto paieškos gali pareikalauti daug energijos ir sukelti papildomą riziką.

Nevalgykite:

neatpažintų grybų;
nežinomų uogų;
augalų, kurių neatpažįstate visiškai užtikrintai;
nugaišusių gyvūnų;
sugedusio ar abejotino maisto.

Net nedidelis apsinuodijimas išgyvenimo situacijoje gali greitai sukelti dehidrataciją ir sumažinti gebėjimą judėti.

Turimas maisto atsargas paskirstykite racionaliai. Valgykite nedidelėmis porcijomis ir venkite bereikalingai eikvoti energiją sudėtingoms maisto paieškoms.

Orientavimasis miške

Gebėjimas orientuotis yra viena svarbiausių prevencinių išgyvenimo priemonių.

Patikimiausi orientavimosi būdai:

topografinis žemėlapis;
kompasas;
GPS įrenginys;
iš anksto atsisiųstas skaitmeninis žemėlapis;
žinomi keliai ir aiškūs linijiniai orientyrai.

Gamtos ženklai gali suteikti papildomos informacijos, tačiau jie neturėtų būti pagrindinis navigacijos metodas. Pavyzdžiui, populiarus teiginys, kad samanos visada auga šiaurinėje medžio pusėje, nėra patikimas. Samanų augimą veikia drėgmė, šešėlis, medžio forma, aplinkinė augmenija ir daugybė kitų sąlygų.

Linijiniai orientyrai

Keliai, geležinkeliai, elektros linijos, upės, miško kvartalinės linijos ir didesni grioviai gali padėti išlaikyti kryptį. Tačiau prieš sekant tokiu objektu reikia suprasti, kur jis veda.

Upė ar upelis nebūtinai nuves tiesiai į gyvenvietę. Pakrantės gali būti pelkėtos, apaugusios ar sunkiai praeinamos. Todėl aklas vandens telkinio sekimas gali pareikalauti daugiau energijos nei saugus laukimas vienoje vietoje.

Krypties išlaikymas

Judėdami pasirinkta kryptimi pasižymėkite priešais esantį aiškų objektą ir eikite jo link. Pasiekę objektą pasirinkite kitą. Taip sumažėja tikimybė nepastebimai pradėti vaikščioti lanku.

Reguliariai tikrinkite kompasą ir žemėlapį. Neleiskite vien kliūtims – tankmėms, baloms ar nuvirtusiems medžiams – palaipsniui pakeisti bendros judėjimo krypties.

Pirmoji pagalba miške

Atokioje vietovėje net nedidelė trauma gali tapti rimta, nes pagalba atvyks ne iš karto.

Pirmiausia įvertinkite, ar aplinka saugi. Tik tada apžiūrėkite nukentėjusį žmogų.

Svarbiausi prioritetai:

stipraus kraujavimo stabdymas;
kvėpavimo įvertinimas;
sąmonės būklės stebėjimas;
apsauga nuo atšalimo;
pagalbos iškvietimas;
nereikalingo judinimo vengimas, jei įtariama rimta trauma.

Stiprų išorinį kraujavimą pirmiausia bandykite stabdyti tiesioginiu spaudimu ir tinkamu tvarsčiu. Turniketas yra speciali priemonė gyvybei pavojingam galūnės kraujavimui stabdyti, todėl būtina mokėti jį naudoti teisingai.

Neeksperimentuokite su medicininėmis priemonėmis, kurių paskirties nesuprantate. Įranga negali pakeisti praktinių mokymų.

Hipotermija – pavojus ne tik žiemą

Hipotermija gali išsivystyti ir esant teigiamai temperatūrai, ypač kai žmogus yra sušlapęs, pavargęs ir veikiamas vėjo.

Galimi požymiai:

stiprus drebulys;
koordinacijos sutrikimas;
neaiški kalba;
sulėtėjęs mąstymas;
neįprastas mieguistumas;
abejingumas situacijai;
neracionalūs sprendimai.

Žmogų reikia apsaugoti nuo tolesnio šilumos praradimo:

perkelti į sausą, nuo vėjo apsaugotą vietą;
nuvilkti šlapius drabužius, jei turima sausų;
izoliuoti nuo žemės;
apvynioti sausais drabužiais, antklode ar miegmaišiu;
uždengti galvą ir kaklą;
šildyti palaipsniui.

Smarkiai sušalusio žmogaus negalima grubiai trinti, versti intensyviai judėti ar labai greitai šildyti. Kvieskite skubią pagalbą ir vykdykite specialistų nurodymus.

Perkaitimas ir dehidratacija

Vasarą pavojų gali kelti ne tik vandens trūkumas, bet ir per didelis fizinis krūvis.

Įspėjamieji požymiai:

stiprus troškulys;
galvos skausmas;
silpnumas;
pykinimas;
galvos svaigimas;
koordinacijos ar sąmonės sutrikimai.

Sustokite, pereikite į pavėsį, sumažinkite fizinį krūvį, atlaisvinkite drabužius ir palaipsniui gerkite vandenį. Jeigu žmogus pradeda elgtis neįprastai, praranda orientaciją ar sąmonę, situacija gali būti pavojinga gyvybei – būtina skubi medicininė pagalba.

Kaip padidinti tikimybę būti surastam?

Paieškos metu svarbu ne tik išgyventi, bet ir būti pastebėtam.

Švilpukas

Švilpimas reikalauja mažiau energijos nei šaukimas ir gali būti girdimas didesniu atstumu. Trijų trumpų signalų seka dažnai naudojama kaip pagalbos ženklas.

Po signalų padarykite pauzę ir klausykitės atsako.

Ryškūs daiktai

Ryškų audinį, avarinę antklodę, liemenę ar kuprinės uždangalą išdėkite atviroje vietoje. Kontrastingi daiktai lengviau pastebimi iš oro.

Signalinis laužas

Jeigu saugu ir leidžiama kūrenti ugnį, laužas gali padėti atkreipti dėmesį. Dieną svarbesni dūmai, o naktį – šviesa.

Nekurkite nekontroliuojamo gaisro. Signalizavimas neturi sukelti naujos ekstremalios situacijos.

Ženklai ant žemės

Atviroje vietoje iš šakų, akmenų ar kitų kontrastingų medžiagų galima suformuoti didelį, iš viršaus matomą ženklą. Jis turi būti daug didesnis, nei iš pradžių atrodo būtina.

Garso ir šviesos režimas

Signalus siųskite periodiškai. Nuolatinis šaukimas ar žibintuvėlio naudojimas greitai išsekina žmogų ir baterijas.

Išgirdę sraigtasparnį, automobilį ar žmones pereikite į saugią atvirą vietą, tačiau nebėkite per pavojingą reljefą ir nepalikite stovyklos neapgalvotai.

Išgyvenimas miške skirtingais metų laikais

Pavasarį

Pavasarį pagrindinės problemos – drėgmė, šaltas vanduo, purvas ir sunkiai prognozuojamos temperatūros.

Net šiltą dieną vakare temperatūra gali smarkiai nukristi. Miško paklotė dažnai būna šlapia, todėl būtina gera izoliacija nuo žemės ir atsarginės sausos kojinės.

Vasarą

Vasarą aktualūs:

dehidratacija;
perkaitimas;
vabzdžių įkandimai;
erkės;
miško gaisrų pavojus;
audros;
klaidingas saugumo jausmas dėl ilgesnės dienos.

Turėkite pakankamai vandens, galvos apdangalą ir apsaugą nuo lietaus. Karščiausiu paros metu mažinkite fizinį krūvį.

Rudenį

Rudenį dienos trumpėja, daugėja kritulių, o šlapūs lapai padaro takus ir šlaitus slidžius.

Žibintas ir papildomas šiltas sluoksnis tampa būtini net trumpose išvykose. Ryški apranga padeda būti matomam kitiems žmonėms.

Žiemą

Žiemą klaidos turi daug rimtesnių pasekmių. Šaltis, vėjas, sniegas ir trumpa diena greitai sumažina žmogaus galimybes judėti.

Žiemą būtina:

apsaugoti drabužius nuo sušlapimo;
izoliuotis nuo sniego ir žemės;
saugoti telefono bateriją nuo šalčio;
turėti atsargines pirštines ir kojines;
vengti prakaitavimo;
planuoti gerokai trumpesnį maršrutą;
turėti patikimą šviesos šaltinį.

Pernelyg greitas ėjimas sukelia prakaitavimą, o sustojus drėgni drabužiai pradeda greitai vėsinti kūną. Todėl tempą ir aprangos sluoksnius reikia reguliuoti dar prieš stipriai suprakaituojant.

Dažniausios išgyvenimo miške klaidos

Panika ir chaotiškas judėjimas

Panikos apimtas žmogus dažnai pasirenka kryptį be aiškaus pagrindo. Jis eikvoja energiją ir dar labiau tolsta nuo žinomos vietos.

Per didelis pasitikėjimas telefonu

Telefonas gali išsikrauti, sušlapti, sudužti arba prarasti ryšį. Visada turėkite bent vieną alternatyvų navigacijos ir signalizavimo būdą.

Per vėlai pradėtas pasiruošimas nakčiai

Pastogę ir kurą ugniai reikia ruošti dar šviesoje. Sutemus net paprastos užduotys tampa sudėtingos.

Ugnies kūrimas nepasiruošus

Prieš uždegant prakurą reikia turėti pakankamai įvairaus storio sausų šakų. Priešingu atveju ugnis užges.

Vandens gėrimas jo neapdorojus

Skaidrumas, skonis ir kvapas neparodo, ar vandenyje nėra pavojingų mikroorganizmų.

Maisto paieškos sureikšminimas

Energijos eikvojimas grybams, augalams ar gyvūnams gaudyti gali būti pavojingesnis nei laikinas nevalgymas.

Įrangos turėjimas be praktikos

Brangus kompasas nepadeda, jei žmogus nemoka nustatyti krypties. Turniketas nepadeda, jei nežinoma, kada ir kaip jį naudoti. Skeltuvas negarantuoja ugnies, jei nėra sauso prakuro ir praktikos.

Kodėl išgyvenimo įgūdžius reikia išbandyti praktiškai?

Apie išgyvenimą galima daug sužinoti iš knygų, vaizdo įrašų ir straipsnių. Tačiau tik praktikoje paaiškėja, kaip sudėtinga:

įkurti ugnį drėgnu oru;
išlaikyti kryptį tankiame miške;
tinkamai įtempti tentą;
įvertinti, kiek laiko lieka iki sutemų;
suteikti pagalbą stresinėje situacijoje;
priimti sprendimus pavargus;
dirbti su ribotu inventoriumi;
išlikti ramiam, kai planas nebeveikia.

Mokymų metu klaidas galima padaryti kontroliuojamoje aplinkoje, prižiūrint instruktoriams. Tai leidžia ne tik sužinoti, kaip turėtų būti atliekamas veiksmas, bet ir realiai patikrinti, ar žmogus geba jį atlikti.

„Edge of Survive“ organizuojamuose išgyvenimo gamtoje mokymuose galima mokytis ugnies įkūrimo, vandens paieškos ir paruošimo, laikinos pastogės statybos, orientavimosi, pirmosios pagalbos ir psichologinio atsparumo.

Programos pritaikytos skirtingam pasirengimo lygiui – nuo bazinių įgūdžių iki ilgesnių praktinių iššūkių gamtoje.

Apibendrinkime

Išgyvenimas miške nėra atsitiktinumas ir nėra vien įrangos klausimas. Svarbiausią vaidmenį atlieka pasiruošimas, gebėjimas suvaldyti paniką, teisingai nustatyti prioritetus ir praktiškai pritaikyti turimas žinias.

Patekę į sudėtingą situaciją pirmiausia sustokite, įvertinkite traumas ir aplinką, susisiekite su pagalbos tarnybomis, apsisaugokite nuo šalčio, drėgmės ar karščio ir tik tada spręskite navigacijos, vandens bei kitus klausimus.

Net geriausia įranga nepadės, jei žmogus nežino, kaip ja naudotis. Todėl išgyvenimo žinias verta tikrinti praktiškai dar iki tol, kol jų prireikia realioje situacijoje.

Norėdami išmokti orientuotis, įkurti ugnį, paruošti vandenį, statyti laikiną pastogę ir veikti ekstremaliomis sąlygomis, susipažinkite su „Edge of Survive“ išgyvenimo mokymais arba susisiekite su instruktoriais dėl jūsų poreikiams pritaikytos programos.